2016-07-06 09:26 lrytas.lt
Pirmoji meilės istorija Lietuvoje puikiai tiktų Williamo Shakespeare’o plunksnai. Žmogžudystė, politinės intrigos ir besąlygiškas atsidavimas – visa tai lydėjo pirmųjų Lietuvos karalių Mindaugo ir Mortos santuoką, rašo „Lietuvos ryto“ žurnalas „Stilius“.
Nei Mindaugui, nei Mortai tai nebuvo pirma santuoka. Gal tai ir nebūtų svarbu paminėti, jei ne faktas, kad pirmasis Mortos vyras Vismantas žuvo nuo Mindaugo rankos. Būsimasis karalius nužudė ir Vismanto brolius – Gedvilą ir Sprudeikį.
Romantikai spėlioja, galbūt Morta nemylėjo savo vyro ir Mindaugas ją norėjo išvaduoti nuo nelaimingos santuokos. Vis dėlto XIII a., kai baltų žemes puldinėjo Vokiečių ordinas ir Aukso orda, romantikos įtakingiausių kunigaikščių gyvenime buvo mažai. Nepaisant to, neabejojama, kad Mindaugą ir Mortą siejo tikra meilė. Jų santuoką sutvirtino sūnų Ruklio ir Rupeikio gimimas.
Rašytiniuose šaltiniuose Mortą matome kaip mylimą žmoną, patarėją, su kuria Mindaugas aptardavo politines aktualijas. Pavyzdžiui, kai Mindaugas pradėjo keisti savo santykius su Vokiečių ordinu ir krikščionimis, Morta bandė įtikinti vyrą likti su sąjungininkais. Morta drąsiai kritikavo krikščionims priešiškos grupuotės lyderio Treniotos veiksmus ir vadino jį beždžione: „Tu dabar klausai beždžionės, turiu minty Treniotą. Jis išdavė tave. Savo nuomonę pakeiski, paklausyk manęs, tau bus gerai.“
Savaime suprantama, kad Eiliuotoje Livonijos kronikoje užrašyti Mindaugo ir Mortos dialogai yra fiktyvūs, bet patys karalių santykiai – tikri. Vokiečių ordino teritorijoje sukurta Eiliuotoji Livonijos kronika itin daug dėmesio skyrė Mortai dėl gana paprastos priežasties – pagonių krašte gyvenusi Morta buvo uoli krikščionė, kurios nuopelnais krikščionybės sklaidai niekas nedrįs suabejoti. Morta apgynė Mindaugo dvare gyvenusius krikščionis nuo susidorojimo ir padėjo jiems ramiai grįžti į savo kraštą.
Kad ir kokia įtakinga buvo Morta, ji nesugebėjo pakeisti Mindaugo nuomonės dėl bendradarbiavimo su krikščionimis. Karalius neklausė ir savo žmonos įspėjimų dėl būsimos Treniotos išdavystės. Pirmoji Lietuvos karalienė mirė XIII a. septintojo dešimtmečio pradžioje, nesulaukusi tragiškos konflikto atomazgos.
Netrukus po Mortos mirties Mindaugas vedė jos seserį, kunigaikščio Daumanto žmoną. Nors kalbama, kad Mindaugas norėjo tiek išoriškai, tiek dvasiškai panašios į Mortą žmonos, pasak Haličo-Voluinės kronikos, prieš mirtį Morta pati paprašė vyro, kad paimtų į žmonas jos seserį. „Kad kita mano vaikų neskriaustų“, – aiškino ji. Žmoną apraudojęs vyras taip ir padarė. Bet 1263 metais buvo nužudytas Mindaugas ir abu jo bei Mortos sūnūs.
Tokios politiškai aktyvios moters kaip Morta Lietuva neturėjo ilgiau nei šimtmetį. Jai prilygti galėtų tik antroji Algirdo žmona Julijona. Vis dėlto Lietuvoje apie Mortą daugiau rašyti pradėta tik XX a. pabaigoje.
Medaliai, skirti Lietuvos karaliaus Mindaugo ir karalienės Mortos karūnavimo 750-mečiui paminėti. Autorius – skulptorius, medalininkas Juozas Kalinauskas.
Praėjusiais metais buvo bandyta pagerbti Mortos atminimą papildant Valstybės (Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo) dienos pavadinimą. Tačiau Žmogaus teisių komitetas atmetė šį pasiūlymą. Komitetas įvertino Lietuvos istorijos instituto nuomonę, kad tik Mindaugas laikytas vienvaldžiu karaliumi, o Morta neturėjo oficialaus valstybinio statuso. Nepaisant to, Livonijos magistras įsakė iš „kilniųjų brangenybių karaliui Mindaugui ir jo žmonai Mortai pagaminti dvi karūnas“. Ir vėlesni kronikininkai pabrėžia, kad 1253 metais „Mindaugas ir karalienė Morta buvo iškilmingai karūnuoti Lietuvos karaliumi ir karaliūne“.
lrytas.lt
<...>
Taip jau atsitiko, kad daugiausia Lietuvos praeities galybę menančių paminklų atsidūrė Baltarusijoje. LDK formavosi Neries, Nemuno ir Beržinės (Biarezinos) baseinuose išsitenkančiuose plotuose.
Akivaizdu, kad baltarusiai nori pritraukti kuo daugiau lietuvių turistų – juk LDK paveldas mums romantiškas. Jau dabar ištaigingą Myriaus pilį per savaitę aplanko apie 40 turistų iš Lietuvos, čia greitai bus rengiamos ir ekskursijos lietuvių kalba.
Lietuvos istorikai ir politologai mano, kad viduramžių Lietuvos dėmuo baltarusiams svarbus kaip tapatybės įtvirtinimas ir siekis nubrėžti aiškią ribą tarp jų – „litvinų“ – ir Maskvos didžiarusių.
Istorikai Alvydas Nikžentaitis ir Alfredas Bumblauskas pastebėjo, kad baltarusiai jau nuo XIX a. pabaigos yra įsikibę į nuomonę, jog Lietuva („Litva“) – tai slaviška valstybė, neturinti tiesioginės sąsajos su dabartine Lietuva, kurią vadina „žemaičių tautybės“ kūriniu.
Dabartiniai lietuviai neva esantys žemaičių palikuoniai, o „litvinai“ – tai vakarų slavai, „nesuteršti“ totoriško kraujo. Taip kaip rusai maskvėnai – „maskoliai“.
Slaviškos viduramžių Lietuvos teorijos šalininkai labiausiai remiasi faktu, kad iki XVII a., kai įsigalėjo lenkų kalba, oficiali LDK kalba buvo rusėnų – dabartinės baltarusių kalbos pirmtakė.
Pagrindiniai LDK dokumentai – Lietuvos Statutas, Lietuvos Metrika – surašyti būtent šia kalba. Tad daroma išvada, kad nors kunigaikščiai ir buvę baltų kilmės, administracija turėjusi būti slaviška.
Bet A.Bumblauskas tvirtino, kad LDK laikais Baltarusijos pavadinimas net nebuvo žinomas. Jis atsirado XIX a. viduryje ir tik tuomet iš esmės susidarė atskira baltarusių tauta būtent tokiu pavadinimu.
Kunigaikštystės žemėse gyvenę slavai buvo vadinami rusėnais, vėliau – gudais, o litvinais galimai buvo vadinami ne tik lietuviai, bet ir visi LDK piliečiai.
„LDK nebuvo nė vienos tautos etnine prasme valstybė. Tai buvo tautų – lietuvių, baltarusių ir ukrainiečių – lopšys“, – tvirtino A.Bumblauskas.
Istorikas Edvardas Gudavičius ne kartą yra pabrėžęs, kad viduramžiais nesivadovauta tautos kaip etninės bendrijos sąvoka – svarbu buvo valstybinė priklausomybė ir dar tikyba.
Lietuvos feodalinė valstybė kūrėsi ties baltų genčių ir mongolų-totorių agresijos išsekintos Kijevo Rusios riba. Be to, patinka mums ar ne, bet LDK rašytinė kultūra iš tiesų buvo slaviška.
„Bažnytinė slavų kalba buvo čia pat, po ranka, o rašantys lotynų kalba raštininkai brangiai kainavo. Lietuviškumo praradimas LDK buvo užmokestis už tai, kad pagoniška valstybė siekė tapti imperija, o už imperijas istorija išrašo sąskaitas“, – dėstė žymus Lietuvos istorikas. <...> lrytas.lt
Karaliaus Mindaugo ir jo žmonos Mortos istorija – verta filmo
Pirmoji meilės istorija Lietuvoje puikiai tiktų Williamo Shakespeare’o plunksnai. Žmogžudystė, politinės intrigos ir besąlygiškas atsidavimas – visa tai lydėjo pirmųjų Lietuvos karalių Mindaugo ir Mortos santuoką, rašo „Lietuvos ryto“ žurnalas „Stilius“.
Nei Mindaugui, nei Mortai tai nebuvo pirma santuoka. Gal tai ir nebūtų svarbu paminėti, jei ne faktas, kad pirmasis Mortos vyras Vismantas žuvo nuo Mindaugo rankos. Būsimasis karalius nužudė ir Vismanto brolius – Gedvilą ir Sprudeikį.
Romantikai spėlioja, galbūt Morta nemylėjo savo vyro ir Mindaugas ją norėjo išvaduoti nuo nelaimingos santuokos. Vis dėlto XIII a., kai baltų žemes puldinėjo Vokiečių ordinas ir Aukso orda, romantikos įtakingiausių kunigaikščių gyvenime buvo mažai. Nepaisant to, neabejojama, kad Mindaugą ir Mortą siejo tikra meilė. Jų santuoką sutvirtino sūnų Ruklio ir Rupeikio gimimas.
Rašytiniuose šaltiniuose Mortą matome kaip mylimą žmoną, patarėją, su kuria Mindaugas aptardavo politines aktualijas. Pavyzdžiui, kai Mindaugas pradėjo keisti savo santykius su Vokiečių ordinu ir krikščionimis, Morta bandė įtikinti vyrą likti su sąjungininkais. Morta drąsiai kritikavo krikščionims priešiškos grupuotės lyderio Treniotos veiksmus ir vadino jį beždžione: „Tu dabar klausai beždžionės, turiu minty Treniotą. Jis išdavė tave. Savo nuomonę pakeiski, paklausyk manęs, tau bus gerai.“
Savaime suprantama, kad Eiliuotoje Livonijos kronikoje užrašyti Mindaugo ir Mortos dialogai yra fiktyvūs, bet patys karalių santykiai – tikri. Vokiečių ordino teritorijoje sukurta Eiliuotoji Livonijos kronika itin daug dėmesio skyrė Mortai dėl gana paprastos priežasties – pagonių krašte gyvenusi Morta buvo uoli krikščionė, kurios nuopelnais krikščionybės sklaidai niekas nedrįs suabejoti. Morta apgynė Mindaugo dvare gyvenusius krikščionis nuo susidorojimo ir padėjo jiems ramiai grįžti į savo kraštą.
Kad ir kokia įtakinga buvo Morta, ji nesugebėjo pakeisti Mindaugo nuomonės dėl bendradarbiavimo su krikščionimis. Karalius neklausė ir savo žmonos įspėjimų dėl būsimos Treniotos išdavystės. Pirmoji Lietuvos karalienė mirė XIII a. septintojo dešimtmečio pradžioje, nesulaukusi tragiškos konflikto atomazgos.
Netrukus po Mortos mirties Mindaugas vedė jos seserį, kunigaikščio Daumanto žmoną. Nors kalbama, kad Mindaugas norėjo tiek išoriškai, tiek dvasiškai panašios į Mortą žmonos, pasak Haličo-Voluinės kronikos, prieš mirtį Morta pati paprašė vyro, kad paimtų į žmonas jos seserį. „Kad kita mano vaikų neskriaustų“, – aiškino ji. Žmoną apraudojęs vyras taip ir padarė. Bet 1263 metais buvo nužudytas Mindaugas ir abu jo bei Mortos sūnūs.
Tokios politiškai aktyvios moters kaip Morta Lietuva neturėjo ilgiau nei šimtmetį. Jai prilygti galėtų tik antroji Algirdo žmona Julijona. Vis dėlto Lietuvoje apie Mortą daugiau rašyti pradėta tik XX a. pabaigoje.
Medaliai, skirti Lietuvos karaliaus Mindaugo ir karalienės Mortos karūnavimo 750-mečiui paminėti. Autorius – skulptorius, medalininkas Juozas Kalinauskas.
Praėjusiais metais buvo bandyta pagerbti Mortos atminimą papildant Valstybės (Lietuvos karaliaus Mindaugo karūnavimo) dienos pavadinimą. Tačiau Žmogaus teisių komitetas atmetė šį pasiūlymą. Komitetas įvertino Lietuvos istorijos instituto nuomonę, kad tik Mindaugas laikytas vienvaldžiu karaliumi, o Morta neturėjo oficialaus valstybinio statuso. Nepaisant to, Livonijos magistras įsakė iš „kilniųjų brangenybių karaliui Mindaugui ir jo žmonai Mortai pagaminti dvi karūnas“. Ir vėlesni kronikininkai pabrėžia, kad 1253 metais „Mindaugas ir karalienė Morta buvo iškilmingai karūnuoti Lietuvos karaliumi ir karaliūne“.
Baltarusiai plaka kokteilį iš sovietinės ir LDK praeities
Artūras Jančys („Lietuvos rytas“) 2015-07-13 22:59, atnaujinta 2015-07-14 11:57lrytas.lt
<...>
Taip jau atsitiko, kad daugiausia Lietuvos praeities galybę menančių paminklų atsidūrė Baltarusijoje. LDK formavosi Neries, Nemuno ir Beržinės (Biarezinos) baseinuose išsitenkančiuose plotuose.
Akivaizdu, kad baltarusiai nori pritraukti kuo daugiau lietuvių turistų – juk LDK paveldas mums romantiškas. Jau dabar ištaigingą Myriaus pilį per savaitę aplanko apie 40 turistų iš Lietuvos, čia greitai bus rengiamos ir ekskursijos lietuvių kalba.
Lietuvos istorikai ir politologai mano, kad viduramžių Lietuvos dėmuo baltarusiams svarbus kaip tapatybės įtvirtinimas ir siekis nubrėžti aiškią ribą tarp jų – „litvinų“ – ir Maskvos didžiarusių.
Istorikai Alvydas Nikžentaitis ir Alfredas Bumblauskas pastebėjo, kad baltarusiai jau nuo XIX a. pabaigos yra įsikibę į nuomonę, jog Lietuva („Litva“) – tai slaviška valstybė, neturinti tiesioginės sąsajos su dabartine Lietuva, kurią vadina „žemaičių tautybės“ kūriniu.
Dabartiniai lietuviai neva esantys žemaičių palikuoniai, o „litvinai“ – tai vakarų slavai, „nesuteršti“ totoriško kraujo. Taip kaip rusai maskvėnai – „maskoliai“.
Sąskaita už imperijos didybę
Slaviškos viduramžių Lietuvos teorijos šalininkai labiausiai remiasi faktu, kad iki XVII a., kai įsigalėjo lenkų kalba, oficiali LDK kalba buvo rusėnų – dabartinės baltarusių kalbos pirmtakė.
Pagrindiniai LDK dokumentai – Lietuvos Statutas, Lietuvos Metrika – surašyti būtent šia kalba. Tad daroma išvada, kad nors kunigaikščiai ir buvę baltų kilmės, administracija turėjusi būti slaviška.
Bet A.Bumblauskas tvirtino, kad LDK laikais Baltarusijos pavadinimas net nebuvo žinomas. Jis atsirado XIX a. viduryje ir tik tuomet iš esmės susidarė atskira baltarusių tauta būtent tokiu pavadinimu.
Kunigaikštystės žemėse gyvenę slavai buvo vadinami rusėnais, vėliau – gudais, o litvinais galimai buvo vadinami ne tik lietuviai, bet ir visi LDK piliečiai.
„LDK nebuvo nė vienos tautos etnine prasme valstybė. Tai buvo tautų – lietuvių, baltarusių ir ukrainiečių – lopšys“, – tvirtino A.Bumblauskas.
Istorikas Edvardas Gudavičius ne kartą yra pabrėžęs, kad viduramžiais nesivadovauta tautos kaip etninės bendrijos sąvoka – svarbu buvo valstybinė priklausomybė ir dar tikyba.
Lietuvos feodalinė valstybė kūrėsi ties baltų genčių ir mongolų-totorių agresijos išsekintos Kijevo Rusios riba. Be to, patinka mums ar ne, bet LDK rašytinė kultūra iš tiesų buvo slaviška.
„Bažnytinė slavų kalba buvo čia pat, po ranka, o rašantys lotynų kalba raštininkai brangiai kainavo. Lietuviškumo praradimas LDK buvo užmokestis už tai, kad pagoniška valstybė siekė tapti imperija, o už imperijas istorija išrašo sąskaitas“, – dėstė žymus Lietuvos istorikas. <...> lrytas.lt
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą